Aklėju
Pernai šokau dievams.
Jais aš tikėjau,
savo esybę pažadėjau.
Jų prasmė skyla aklui arkliui.
Iš kojos davė tikrai tiesai,
kuriai drįsau eiti
į šiuos šleikštulį keliančius metus.
Sutikau juos
su Marlboro cigaretėm
ir pigiausia matcha Vokietijoje,
ant laiptų žvelgdamas sau
mėlynų akių pralindusių dvasių.
Prašiau išgyvenimo.
Išgyvenimo.
O jau dabar ir čia,
pavasarį sustipęs,
nuo savęs atitolęs,
aklėju.
Aklėju.
**
Aklėju šiam pasauliui,
kuris puošniai žudosi
ir atsakinėja:
„Nėra homocido.“
Nes mes pakuojame trąšas
ir tam jos skirtos -
šiai
nihilizmo
ideologijai.
Prarandu priėmimą į atsaką.
N-e, ne, ne...
Nėra homocido.
Todėl skraido arkliukai.
***
Upei vienai per baisu,
vienai abstrakcijai.
Susivienija gulbės,
dangui protokolą išdėstant.
Susiimam,
išskrendam.
Anaiptol -
viskas pamažu praranda prasmę.
Upei ieškant uždangos,
narkomanai už tilto leidžiasi dozę.
(d)ievas saugo persilaužymą,
visuomenei
ir visuomeniškai skina lapą.
Kaštonų metaforai maža ir to.
Išdavystė - pluta varžą.
Tiems ir skaudėjo,
o ir skaudės,
pakol persilauš mirtinai.
Lindo į lizdą.
Akilai suspaudus,
nunėrus -
atbuka, atbula sraigė.
Susivienijimas.
Koks anoks.
Mes esame kitokie.
Todėl joks nuodijimas aukščiausiųjų
ar tų pačių
šliaužimas sraigių aptariman
sklandžiai galime
kitotoniškai laisvėti.
Į laisvę kartu išeidami,
linguodami pasvirę,
akili.
Eutimin
Šizotipiška siela,
ekstravagantiškai sutūpusi ant medžių.
Juose sklaidosi burbulai.
Į juos šauna
ir atkerta atspindžiais -
juodais, violetiniais.
Virš stogų sukasi
permatomi arkliai.
Jų nasruose -
eutimija.
Aklai žydinti.